Palaidojęs žmoną, Endrius Bleikas panyra į apatiją: nieko nebenori, niekuo nebesidomi ir su niekuo nebendrauja. Iš sąstingio jį ištraukia mintis vykti į Prancūziją – į dvarą, kuriame susipažino su savo mylimąja. Susikrovęs lagaminą, Endrius leidžiasi kelionėn, kuri, be jokios abejonės, klostysis visiškai kitaip, nei jis įsivaizduoja. Atvykęs į dvarą, kuriame prasidėjo jo meilės istorija, Endrius įsivaizduoja, kad gyvens čia kaip svečias. Tačiau jau kitą rytą paaiškėja, kad dvaro ekonomė palaikė jį darbo ieškančiu liokajumi. Dabar, norėdamas likti jam išnuomotame kambaryje ir dvare apskritai, Endrius yra priverstas apsivilkti livrėją ir bent jau „bandomajam laikotarpiui“ įsijausti į liokajaus vaidmenį.